Camino de Santiago pamokos

Camino de Santiago pamokos

By Živilė

Pagrindinis puslapis » Tinklaraštis » Camino de Santiago pamokos

Milijonas jausmų, tÅ«kstantis minčių, Å¡imtai atsiminimų, viena kelionė – Taip trumpai bÅ«tų galima apibÅ«dinti mano daugiau nei 800 km Camino Frances. Sekmadienį buvo lygiai mėnuo po Camino de Santiago. Atsigavus kojoms, kiek susigulėjus mintims, nutariau peržiÅ«rėti dienų įraÅ¡us ir apibendrinti, ką iÅ¡mokau ir pasikartojau per Å¡ią mėnesio trukmės kelionę ir dar pasidalinti keliomis nuotraukomis.

Tiesą sako, kad Camino kiekvienam ruošia savą kelią ir pamokas, žiūrim manąsias:

  1. Nustok kontroliuoti, atsipalaiduok ir leiskis nustebinama.

Buvau įpratusi žinoti dienos, savaitės ir net mėnesio darbų planą, griežtai jo laikytis, įtampa buvo tapusi nuolatine būsena. Jau prieš pat prasidedant Camino netekau situacijos kontroliavimo teisės, tapau priklausoma nuo dalykų, kurie nuo manęs nepriklausė: svetimos šalys ir bandymai susikalbėti kitomis kalbos, nežinomos gatvės ir susisiekimo kanalai, kitos laiko juostos, kita tvarka. Turėjau persiorientuoti ir prisitaikyti.

Taip pat galvoje buvau susikūrusi ir savo įsivaizdavimą apie Camino: pradėsiu diena anksčiau, nei kad pradėjau, eisiu visiškai viena per Ispaniją su savo mintimis, neturėsiu nei pakeleivių, nei pietų ar vakarienės kompanjonų, nei knarkiančių dviaukštės lovos draugų ir galėčiau vardinti bei vardinti. Tačiau buvau apsupta stiprių, talentingų, dvasingų, gilių, rūpestingų, geros širdies, įvairių tautybių ir religijų žmonių. Pažinau kitokią Ispaniją: itin žalią, kalnuotą, miškingą, pilną vandens, išlaikiusią autentiškus nedidelius miestukus ir architektūrą.

Patyriau labai daug dienos stebuklų, kaip kad: buvau čia ir dabar, mačiau gražius, bundančios gamtos vaizdus, klausiausi skambios paukščių muzikos, gilius pokalbius ir jaukią tylą, kartą sutikau prancÅ«zą Pascal, kuris netikėtai uždainavo “nesikankink dėl medalio…”, valgydama sumuÅ¡tinį kažkur Ispanijoje, sutikau vyno tiekėją, kuris tiekia vynus į Lietuvą, žmonės kavinėse mus vaiÅ¡ino kava ir arbata, virtuvės Å¡eimininkės rÅ«pinosi, kad bÅ«tume sočiai pavalgę, vieno piligrimo Å¡eima atvyko mÅ«sų aplankyti su tradicine sriuba ir sÅ«rio pyragu ir dar begalę mažų dalykų, kurie turi didelę reikÅ¡mę.

Jeigu kažkas nevyksta taip, kaip tikėtasi, nereiškia, kad nebus 100 kartų geriau.

  1. Veiklos pakeitimas leidžia atsiriboti nuo „žiurkėno rato“ ir visų vaidmenų.

Gyvenimas labai dažnai mus įsuka į darbų ir vaidmenų sūkurį, kuriame tikime, kad pabūsim tik trumpai, bet jis smarkiai įsisiūbuoja, kol galiausiai apsisuka galva, perdegi ir pameti save. Man visada patiko eiti, einant gryninasi mintys, tačiau einant daug ir toli (na, kokias 7val.) dirba kūnas, o siela ilsisi. Atsiribojus nuo įprastų veiklų, ateina kitokie suvokimai, idėjos, tampi linksmesnis ir atviresnis. Tikrasis gyvenimas vyksta uždarius ofiso ir namų duris.

„Tas pasaulis, kuris yra jūsų kišenėje, nėra pasaulis
Pasaulis yra tai – kas jums po kojomis
Ir žmonės, kuriuos sutinkate
Kvapai, garsai, vaizdai, dangus;
Pasakykite pasauliui, kad esate pasiruošęs ir jis atsakys
Matote, aš nesu tikras kokia laimės paslaptis
Bet esu tikras, kad ji prasideda jums išėjus į lauką.“

 

  1. „Skausmas laikinas, garbė visam gyvenimui“.

Šią mintį man pasakė izraelietis pakeleivis pirmą Camino dieną, kai teko labai daug kilti aukštyn (pradėjome 165m. lygyje virš jūros, vietomis buvome pakilę iki 1310m.), juos taip moko kariuomenėje. Ir iš tikrųjų, niekas nesako, kad bus lengva, kartais reikės gelbėtis ilgiau ilsintis ar tiesiog nuspiriant batus vidury laukų, dainuojant, šokant ir irkluojant lazdomis, kertant saldainius ar geriant n-tąjį puoduką coffee con leche, o gal net truputį pakeiksnojant pasaulį. Bet įrodyti SAU kokios dvasios ir fizinės išvertėms turi, yra nepakartojamas jausmas. Tai kartu įrodymas, kad visada darome viską, ką galime geriausio, net jeigu tai tiesiog kojų dėjimas į priekį. Skausmas praeis, o prisiminimai liks ilgam.

 

  1. Camino es como la Vida – Camino kaip gyvenimas.

Dienos, situacijos ir įvykiai gali būti labai sunkūs ir sudėtingi, bet reikia nenuleisti rankų, nesustoti ir eiti pirmyn, kita atėjusi diena bus lengvesnė. Viskas praeina. Kelias buvo visoks, o kartais pasitaikydavo ir itin simboliškas: lygus ir minkštas, dulkėtas ir status, akmenuotas ir besileidžiantis žemyn, vietomis tekdavo skintis praėjimą nuo spygliuotų krūmų, saulė negailėdama skrudino, vėjas gairino ir vertė ašaroti akis, tačiau užkilus į kalną atsiverdavo nuostabus horizontas, kuris atpirkdavo vargus. Taip ir einame tuo gyvenimo keliu spyglių sužeisti, kartais lygiu keliu, kartais tenka sukaupti likusias jėgas ir kilti aukštyn arba įsitempti ir stengtis negriūti kūliais žemyn. Bet ateina toks momentas, kai žaizdos užgija ar bent jau nekraujuoja, pamiršti visą, kas negero nutiko, išmoksti pamokas ir atveri širdį naujiems, geriems dalykams.

O kartais, lyg kažkas įkerpa į užpakalį, duoda sparnus ir praleki viską be didelių vargų, dar kartu nuoširdžiai pasikalbi ar pabūni vienumoje dainuodamas ir šokdamas.

    1. Camino taip pat ir apie žmones, kuriuos sutinki.

    Visi sutikti piligrimai nepaprastai stiprūs ir ypatingi, gyvenimo vėjų blaškyti ir tvirtai tikiu, kad visus šiuos žmones turėjau sutikti, pasisemti patirties, išminties, kažką palaikyti, pati pamokyti. Kalbėdavomės rimtai ir nelabai, juokdavomės iki paskaus pilvą, skatinom skiepyti sau žaismingumą ir „maitinti“ vidinį vaiką, kartais vienas iš kito juokais pasišaipydavom, bet palaikėm be išlygų. Gyvenime nėra atsitiktinimų ir viskas, kas įvyksta yra pamoka arba palaiminimas.

      ♦ Pasitikėk žmonėmis ir leisk jiems tavimi rūpintis.

    Visų pirma, be žmonių pagalbos nebūčiau pasiekusi Camino pradžios taško ar radusi viešbučio Prancūzijoje. O Kelyje sulaukiau daug rūpesčio, dėmesio, gerų žodžių, visiško priėmimo, nuoširdžios draugystės, palaikymo. Mano vienintelis darbas buvo nueiti dienos kilometrus, o maršrutą ir tą sudėliodavo vyriškoji kompanijos pusė. Kuri taip pat rūpindavosi vakarienės produktais ir gamyba. Pati savimi kartais stebėdavausi, aš gi labai savarankiška ir nepriklausoma, viską galiu pati (truputį pati save šiepiu), bet taip gavosi savaime.

      ♦ Bendras tikslas labai suartina, bet ne su visais pakeliui.

    Mūsų kompanija pradėjo rinktis ir klijuotis net pirmą/antrą Camino dieną ir viskas gavosi labai organiškai ir natūraliai (viso 11 piligrimų). Praėjus kelioms dienoms, atrodė, kad jau seniai vieni kitus pažįstame, o vakarienė kartu yra įprastas dalykas. Camino labai suartina žmones, ypač ir dėl to, kad visi turime bendrą tikslą, nors ir skirtingas priežastis.

    Visų ėjimo tempai skirtingi ir su kai kuriais arba nespėdavai, arba juos aplenkdavai, tačiau pirmoje Camino dalyje ėjome (ar bent susitikdavome nakvynės namuose) vis tie patys piligrimai. Visada kalbindavome vieni kitus, būdavome draugiški, bet su kitais tokio ypatingo ryšio užmegzti nepavyko, o gal net ir nesinorėjo.

    Pasiekus Santiagą, per vakarienę kalbėjome, kad betkuriuo metu galėjome išsiskirti, tiesa, kelis kompanijos narius į pabaigą „pametėm“ dėl skausmo kojose bei alergijų, tačiau iš 11, Santiagą kartu pasiekėme 8. Vadinasi, taip ir turėjo būti.

      ♦ Svarbu turėti žmonių, kurie tave priima koks esi ir palaiko, bet dar svarbiau priimti ir palaikyti save patį.

    Trečią dieną, dalinomės patirtimis apie artimųjų, draugų ir pažįstamų reakcijas į Camino. PanaÅ¡u buvo pas visus – labai nedidelė dalis žmonių iÅ¡ tikrųjų palaikė, kai kurie net nesakė savo draugams apie ketinimą eiti, nes jie tiesiog bÅ«tų nesupratę arba iÅ¡kart puolė replikuoti su neigiamomis iÅ¡ankstinėmis nuomonėmis ir nusistatymais.

    Mano atveju, iÅ¡ pradžių, palaikančius žmones būčiau galėjusi suskaičiuoti ant abiejų rankų pirÅ¡tų, buvo netgi ir labai paÅ¡iepiančių replikų, tačiau jeigu ir neturite palaikymo komandos, kuri su plakatais jums mojuotų (čia truputį Å¡maikÅ¡tauju), tikėkite savimi patys, nes tik patys geriausiai žinome, kas vyksta viduje. Galime Å¡imtą kartų klausytis istorijų, tačiau nebandydami, nežinosime kokie nuotykiai laukia mÅ«sų. Tik ieÅ¡kodami pažįstame save ir pasaulį – o tai padeda suvokti, kas mums patinka, kaip reguojame į tam tikras situacijas, kada jaučiamės laimingi.

    O galiausiai, pakeliui atsiras daug tokių, kurie garsiai šūkaus, pypsins, mojuos ir rašys palaikymo žodžius, paduos ranką ar iškels nykštį aukštyn.

♦ Žmogus tikrai neturinti ribų būtybė.

Tai visų pirma įrodžiau pati sau nuėjusi daugiau nei 800 km pėsčiomis, kai ėjimas ne visada buvo lengvas: turėjom ir sniego bei šalnos rytais, rankos stingdavo iš šalčio, dažnas status lipimas į kalną vertė širdį plakti itin stipriai, leidimasis žemyn davė darbo keliams, svoris ant pečių vargino, svilino saulė ir kelis kartus davė nedidelius smūgius, stiprus vėjas gairino, lietus ir dulkės irgi negelbėjo.

Bet kelyje taip pat sutikau tikrai itin stiprių žmonių visomis prasmėmis:

– ispanę moterį, kuriai daugiau nei 60m. ir ji Camino ėjo 6 kartus ir labai nori 7;

-hipišką moterį iš Danijos, kuriai TIK (pati taip sakė) 72m. ir tai buvo jos 10 Camino. Savo vyrą ji sutiko 6 Camino ir paskutinius 4 jie eina kartu;

-lietuvį (linkėjimai!), kuris per dieną nueidavo 40-50km ir Santiagą pasiekė per 19dienų;

-kiti sutikti piligrimai buvo išgiję po onkologinių ar kitų ligų, stipriai tikintys ar netekę artimo, einantys su stipriais skausmais kojose;

-šeimą, kuri keliavo su 5 nedideliais vaikučiais;

-dviratininkus, kurie apsikrovę krepšiais mindavo į statų kalną ir atrodydavo tuoj riedės žemyn.

Kiek atlaisvinus įsivaizduojamus galimybių pančius, patys save galime nustebinti. Kai yra noras, atsiranda tūkstančiai galimybių ir visai nesvarbu moki kalbą ar ne, tavo amžius ar fizinis pasiruošimas.

  ♦ Gyvenime sutinkame labai daug įvairių žmonių, negalime leisti vieno žmogaus poelgiui nubraukti visus gerus kitų žmonių poelgius.

Camino yra visiškas pozityvymo burbulas, tačiau kartą buvome išvaryti piktos moteriškės į kitą miestelį (už 10km), nes nebeliko laisvų lovų. Buvome tokie pikti ir vedami neigiamų emocijų, kad labai greitai nukulniavom iki kito miestelio ir dar burnojom ilgai.

Na, bet iš tikrųjų, gyvenime ne viskas vien tik pozityvas. Visgi, nevalia pamiršti viso to, kas buvo gero prieš ir kiekviena situacija galiausiai kažką atneša. Vakaras padovanojo nuostabią nakvynės vietą, kitų draugų-piligrimų sutikimą, daugiau nei 10 žmonių vakarienę ant grindų ir puikius pokalbius. Pikti žmonės yra tiesiog nelaimingos sielos.

  1. Ne tiek daug ir reikia.

Šitoje vartotojiškoje visuomenėje, mums įteikė, kad tas, kas turi daugiau materialinių gėrybių, yra kažkuo vertingesnis, o jo perkamoji galia rodo gyvenimo kokybę ir socialinį statusą. Kiekybė ne visada rodo kokybę. Pakapsčius giliau, vertiname ir atsimename žmones dėl jų poelgių ir kokius jausmus mums sukėlė, o ne pagal turimus daiktus ar jų išvaizdą. Daiktų gausą prilyginu kuprinės turiniui žygyje, kuo daugiau turėsi, tuo pačiam bus sunkiau, svoris slėgs pečius ir didelę apkrovą jaus keliai, koncentruosiesi daugiau į nepatogumą ir sunkumą, nei į tai, kas vyksta aplink. Kuo mažiau bagažo, tuo lengviau keliauti ir daugiau prisiminimų prikaupi, kurių nereikės prižiūrėti – drausti, saugoti ar valyti nuo jų dulkes, kaip tik tie prisiminimai valys dulkes širdyje ir mintyse.

Po dienos ėjimo, ypač ilgo ir sunkaus, norėdavosi tik nusimaudyti, švarių drabužių, pavalgyti ir atsigerti bei tiesiog pagulėti. Norėjosi dalykų, kurie nekainuoja ar kainuoja nedaug.

Dažnai prie visko priprantame ir nebevertiname mažų dalykų: didelė laimė rengtis švariais, minkštais ir skaniai kvepiančiais drabužiais, kurių nereikėjo skalbti rankomis, maudytis karštame duše, kai žinai, kad vanduo nesibaigs, gerti švarų vandenį, turėti pilną šaldytuvą produktų ir su kuo visa tai pasidalinti.

  1. Camino (ir gyvenimas) nėra ėjimas nuo A iki B (ar Z) – tai pati kelionė. Pasiekus galutinį tikslą – Santiago de Compostela Katedrą, nejutau jokių specifinių galutinio taÅ¡ko jausmų, kaip tik buvau kiek pasimetusi, suÅ¡alusi ir tik paskui, kai ėmėme vieni kitus sveikinti, atkutau. Buvo labiau gaila, kad viskas baigėsi, nei kad „aÅ¡ tai padariau“. O kartu davė suvokimą, kad ypatingi santykiai, nebÅ«tinai romantiniai, gali betkada baigtis, todėl reikia labiau vertinti žmones aplink, o taip pat, ne kažko trukmėje esmė – iÅ¡ mėnesį trukusios draugystės gavau daug daugiau, nei iÅ¡ kai kurių besitęsenčių jau ilgą laiką. Camino vyksta tarp A ir B (ar Z): eini per nematytus miestus, miestukus, tyrinėji architektÅ«rą, pažįsti kitą kultÅ«rą, ragauji jų maistą, jauti Kelio nepaprastą vibraciją, Å¡ypsaisi nepažįstamiems, mojuoji pravažiuojanties, pažindiniesi su flora ir fauna. Jauti nuovargį, kartais skausmą, klausaisi kitų gyvenimo istorijų, daliniesi savo iÅ¡gyvenimais ir Å¡iuose etapuose pats augi dvasiÅ¡kai, fiziÅ¡kai ir kultÅ«riÅ¡kai. Gyvenime tas pats.
  1. Kas ieško, tas randa.

Šį patvirtinimą gavau du kartus:

-ieškant geltonų kriauklių ir tokių pat spalvos rodyklių, kurios rodė teisingą kelią;

-gavusi Motinėlės palaiminimą, kuri laimindama vien tik man sakė „kas ieško, tas randa“;

Jeigu ieškosime, visada matysime ženklus, kurie nukreips tinkama linkme, galbūt ne iš kart juos pastebėsime ir visų pirma turėsime nuraminti širdis ir išvalyti mintis, bet atsakymai galiausiai vis tiek ateis. Laimėje ir šviesoje slypi mūsų tiesa.

Na, o pabaigsiu su ištrauka iš mano paskutinių dienų dienoraščio, kas yra tas Camino:

Camino – tai ne tik 800km ėjimas nuo St. James iki Santiago, tai – batų ir kartu tavo įspaudai, visa, ką regi, lieti ir užuodi, istorija ir energija, kurias jauti, žmonės, su kuriais pažindiniesi, užmezgi ryšį ar tiesiog sutinki. Camino yra kiekviena atėjusi ir išėjusi mintis, kiekvienas vėjo gÅ«sis ir saulės bučinys, kiekvienas drakono formos debesėlis, kiekvienas paglostytas katinas ir Å¡uo, kiekvienas siurbtelėjimas sangrijos ir gaivus vandens gurkÅ¡nis, kiekvienas paspirtas ir apčiupinėtas akmuo, kiekvienas praeitas kalnas ir apkabintas medis, kiekviena sÅ«ri laimės ir liÅ«desio aÅ¡ara, visi iÅ¡tarti ir neiÅ¡tarti žodžiai, dulkėtas, asfaltuotas ir minkÅ¡tas nueitas takas, kiekvienas gitaros akordas ir visi dainų žodžiai, kiekviena nuotrauka, dulkės ant batų ir maži akmenukai juose, gyvenimo refleksijos, suvokimai, pasikartotos pamokos, palaiminimai ir maži dienos stebuklai, pavasarinis vidaus valymas, nemiga ir sunkus rytinis kėlimasis, nuovargis, skausmas ir pasididžiavimas, savo ribų peržengimas, išėjimas iÅ¡ komforto zonos, žingsniai į priekį, nesibaigiantys kavos su pienu puodukai, tortilijų, bokadilijų, rizoto ir makaronų kąsniai, duÅ¡as po dienos ėjimo, kai po jo purto Å¡altis, Camino – tai laimė mažuose dalykuose, kaip kad Å¡varÅ«s drabužiai, tai kiekvienas gilus įkvėpimas, Å¡ypsnis ir juokas iki paskaus pilvą, tai didžiausias iki Å¡iol patirtas iÅ¡Å¡Å«kis ir nuotykis bei bÅ«vimas savimi čia ir dabar.

Linkėjimai! Buen Camino